Birutė NENĖNIENĖ

Po telefoninio pokalbio su žvalaus, jaunatviško balso pilviškiečiu Stasiu Narbutaičiu neabejojau, jog ir pravėrusi trobos duris sutiksiu pozity­viai mąstantį žmogų. 

Devyniasdešimt dvejų metų S. Narbutaitis su keleriais metais jaunesne žmona Marija išleido į gyvenimą tris sūnus. Visi jie padovanojo po po­rą anūkų, seneliai jau sulaukė ir proanūkio. 

Išsikalbėti linkęs Stasys noriai dalijosi tuo, ką pačiam teko patirti. Mo­teris vis mojo ranka ir šypsojosi iš vyro pastangų. Pasak jos, argi kam dabar įdomus jų gyvenimas? 

Abu jie augo gausiose devynių vaikų šeimose. Marija – Žemaitijoje, Stasys – Plioplių kaime, prie Antanavo. Susitiko juodu už Uralo, Seve­rouralsko vietovėje, 1954 metų gruodį susituokė. Į savo gimtinę, Pliop­lių kaimą, žmoną Marytę ir pirmagimį sūnų, taip pat Stasį, S. Narbutai­tis parsivežė 1957 metais. Užklaustas, kada ir kaip juodu su žmona, sa­vo vaikų motina, įsikūrė Pilviškiuose, S. Narbutaitis būtinai turėjo pa­sakyti keletą žodžių apie savo mamą. 

Šeimoje jis buvo trečias vaikas, visi gimę pamečiui, tiktai jauniausias atsirado po dešimties metų pertraukos. Stasys tik suaugęs suprato, ko­dėl mama jam atrodė buvusi ūmaus būdo, kaprizinga. Argi mažai var­gų ir rūpesčių tais laikais patyrė daugiavaikė mama, kada visus darbus tekdavo nudirbti rankomis, rūpintis, kuo pamaitinti ir aprengti pulką vaikų? O dar neramūs laikai, karas, pokaris... Jaunieji Narbutaičiai dėl šeimos ramybės susirentė sau atskirą „gūžtelę". 

Marija savo šeimoje buvo jauniausia. Pokario metais namiškiai buvo išblaškyti, kai kurie šeimos nariai atsidūrė lageriuose. 

Laisvoje Lietuvoje S. Narbutaitis buvo išmokęs kalvio amato. Gyveni­mas klostėsi sėkmingai ir linksmai iki 1940 metų, kol kovo mėnesį jis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenės būtinąją tarnybą. 

Toliau pilviškiečio pasakojimas vertas atskiro rašinio. Vyras prisime­na, jog kartu su kitais Marijampolėje dislokuotais Lietuvos kariais priė­mė priesaiką. Rusų okupacinei kariuomenei įžengus į Lietuvą, traukėsi į Vakarus, bet prie Gižų buvo duota komanda apsisukti atgal. Pakelyje sustoję kariai matė Vokietijos sienos link važiuojantį prezidentą A. Smetoną. 

Pilviškiečio ilga ir chronologiškai tiksli prisiminimų gija nusitiesia į tą vasarą, kai Lietuvos kariuomenė buvo nuginkluota, o kariuomenės va­dai ir naujosios valdžios atstovai kvietė būti solidarius, pakančius kitai tvarkai. 

„Bet aš niekada neatsisakiau priesaikos Lietuvai, nesutepiau Lietuvos kariuomenės kario vardo", – sakė S. Narbutaitis, pasakodamas apie įvairias aplinkybes, kuriomis teko gyventi vokiečių okupacijos metais, apie slaptos pogrindžio grupelės veiklą. Pirmaisiais pokario metais jis buvo įkalintas kaip politinis kalinys, keletą metų praleido lageryje. 

Severouralske, kur sutiko savo Marytę, atsidūrė jau po keleto kalėjime praleistų metų, kada buvo išleistas kaip „laisvas žmogus”. Pasak pa­šnekovo, tuo metu grįžimą į Lietuvą pristabdė neramumai, nes būtų reikėję rinktis: ar išeiti į mišką pas partizanus, ar tarnauti „stribu". 

Vyras nusprendė, jog dar keletą metų pasiliks už Uralo. Dirbo miškų ūkyje, aliuminio kasyklose. 

Kas žino, gal šio apsisprendimo reikėjo ir tam, kad Rusijos platybėse sutiktų būsimą žmoną, su kuria kartu gyvena jau šeštą dešimtį metų.

Stasys Narbutaitis įsijautęs pasakojo apie praeityje patirtus išgyveni­mus, o žmona Marija siūlė geriau to neprisiminti. 
Autorės nuotr.