Pagrindinis|Tribūna|IEŠKO!
Turinys

Parašykite mums

Rask mus Facebook`e


Plepykla

Pilviškietiškas video

Šmtadienio, vykusio 2011-01-18 Santakos gimnazijoje, filmas.

Daugiau VIDEOfilmų.


Dabar užėję

Viso prisijungę: 4
Svečių: 1
Vartotojų: 3
bradleyje2 , rubyjw60 , aileenxt2

Statistika


Pradinis » Straipsniai » Kultūrnamis » Apie Pilviškių kraštą.

Ūkininkų kooperatyve – tėvas ir du sūnūs

Algimantas GUDAITIS

Žemės trūksta, technikos pakanka 

– Ūkininkauti pradėjome nuo 25 nuomojamų hektarų. Sūnus Artūras jau buvo atitarnavęs tarybinėje armijoje, Rimas baiginėjo vidurinę. Reikėjo galvoti, kur dirbsime, iš ko toliau gyvensime, – prisiminė ūkininkavimo pradžią Tadas Almonaitis. 

Dabar jie ūkininkauja trise – tėvas ir du sūnūs. Kiekvienas turi savo šeimą, namus, ūkį. Artūras gyvena netoli Slabadų, Žynių kaime, Rimantas – Marijampolėje daugiabutyje. Tačiau į laukus visi išvažiuoja iš tėvų sodyboje įkurto bendro technikos kiemo. Tadas dirba daugiau nei 200 ha žemės, iš jos – 43 ha nuosavos. Su tėvu pradėjęs ūkininkauti sūnus Artūras jau apsėjo 100 ha, iš jų 22 ha nuosavos žemės. Rimantas ims derlių nuo 50 ha, iš kurių 15 ha nuosavi. Vyrai sako, kad galėtų dirbti žemės kelis kartus daugiau, tačiau aplink laisvos jau nėra. Sunku rasti žemės ir nusipirkti. 

Almonaičiai turi visą ūkininkauti reikalingą techniką – keturis traktorius, du javų kirtimo kombainus, naują danišką ražienų skutiklį, daugiafunkcinę suomišką sėjamąją, visas priemones cukriniams runkeliams auginti bei jų derliui imti, du kamazus bei kitą techniką. Prieš kelias dienas į jų kiemą atkeliavo dar vienas jau visai naujas traktorius ir purkštuvas. 50 procentų jų kainos padengė Europos Sąjunga iš struktūrinių fondų. Rankos – baltos 

– Žemę dirbame ir derlių dorojame pačiais palankiausiais terminais – kai tik pradžiūsta laukai ir subręsta javai. Turime neblogą techniką ir stengiamės ją taip paruošti darbams, kad grįžę iš darbo išliptume kaip iš džipo ar „audinės". Pažiūrėkit, mūsų rankos baltos ir švelnios kaip kunigų, – rodo delnus Tadas. 

Veterinarijos akademiją baigęs Rimantas tvirtina, kad ūkininkavimas jiems neįveikiamų rūpesčių nesukelia. Sunkiausia grandis – produkcijos realizavimas. Ne todėl, kad neturėtų su kuo nukirsti javus ar nuvežti parduoti grūdus, o todėl, kad nuolat mažėja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos. Tenka spręsti, kada parduoti grūdus (per javapjūtę ar dar kelis mėnesius palaikyti sandėliuose), žinoti, pas kurį supirkėją trumpiausios eilės, kuris greičiausiai atsiskaito ir pan. 

– Užpernai palaikiau 100 t grūdų iki žiemos pabaigos ir iš to laimėjau po 50–80 Lt už toną, o ilgiau pasaugojęs pernykščius grūdus jau pralošiau, – sakė Artūras. Vyrai tvirtina, kad ūkininkavimas – tai ne tik žemės dirbimas ir javų kirtimas. Ūkininkaujant tenka būti ir agronomu, ir inžinieriumi, ir tiekėju, ir komersantu. 


Galvok ir girdėk 

Almonaičiai prisipažįsta, jog be konsultacinių firmų paramos nei gerą derlių užauginsi, nei ūkio finansus surikiuosi. Mokslininkų, konsultantų pamokyti tėvas ir sūnūs jau kelinti metai naudoja bearimę javų auginimo technologiją. Tradicinių lysvių žiemkenčių sėjai jie nearia. Danišku skutikliu 6–8 cm gyliu nuskuta ražieną, pačiame skutiklyje įtaisytu žemės smulkintuvu ją susmulkina ir sumaišo su per javapjūtę paskleistais šiaudais. Palaukia porą savaičių, kol sudygs pabiros ir žolės, dar kartą išpurena ir sėja. 

Užpernai ūkininkai iš hektaro vidutiniškai kūlė po 7 t grūdų, pernai buvo sunkesni metai, tai pakako 6 t/ha. Visi trys laukuose augina apie 30 ha cukrinių runkelių, pernai vidutiniškai prikasė 45 tonas iš hektaro. Dvejybinę buhalterinę apskaitą ūkininkams tvarko LŽŪ konsultavimo tarnybos Vilkaviškio biuro konsultantai. Almonaičiai tariasi su įvairių firmų konsultantais ir dėl pasėlių tręšimo, ir dėl jų purškimo. 

– Reikia turėti savo galvą, bet girdėti ir specialistų patarimus, – sako Rimantas. Tėvas su sūnumis tvirtina, jog nei Alksnėnų krašto žemių drėgmė, nei sunkūs keliai jų nevargina. Pirmiausiai, pasak vyriausio, jie išvažiuoja į jo ir Rimanto laukus. Čia žemė pradžiūsta anksčiausiai. Kol sutvarko tėvo ir jaunėlio žemes, pribręsta ir Artūro laukai. Per javapjūtę abu sūnūs sėda į kombainus, Tadas su samdomu padėjėju – į kamazus. Jie visi trys apsieina su vienu samdomu žmogumi. 

O ką veikia ūkio moterys? Ką jos šeria, melžia, lesina? 

– Moterys – mūsų namų puošmena, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako Rimantas. 

– Jos nelabai žino, kur prasideda ir baigiasi mūsų laukai. Reikia gerai išaiškinti, kad nepaklystų atveždamos per javapjūtę pietus į laukus, – juokauja Tadas. 

Sako, kad tik dėl ūkiško kvapo jie laiką kelias vištas ir kiaulę. 

Rimanto žmona Indrė, vet. gydytoja, dabar augina dukrą Beatą. 

Artūro dukra Karolina jau paūgėjusi, tai žmona Danguolė dirba Pilviškių med. centre šeimos gydytoja. Galbūt daugiausia rūpesčių tenka šio šeimyninio kooperatyvo vyriausiai šeimininkei Irenai. Iš jos namų vyrai išvažiuoja į darbus, sugrįžę dairosi, kur nusiprausti, užkąsti. 

O kur dar kambarių tvarkymas, darželių ravėjimas, vejų priežiūra... Moteriai namuose darbo tikrai netrūksta. Kad jos, pasak vyrų, būtų namų papuošalai, dar turi skirti laiko pasipuošti. Jei ne, tai iš darbų grįžusių vyrų rankos atrodys tikrai minkštesnės nei moterų.


Ūkininkas Tadas Almonaitis ir jo sūnūs Rimantas bei Artūras į laukus išvažiuoja iš tėvų sodyboje įsteigto technikos kiemo. 
Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.



Autorius:Algimantas GUDAITIS

Šaltinis: http://www.is.lt/santaka/?sid=1361
Kategorija: Apie Pilviškių kraštą. |
Peržiūrų: 1815
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik prisiregistravę vartotojai.
[ Registruotis | Įeiti ]
Paieška svetainėje

Duomenys
Šiandien:
Penktadienis, 2017-05-26

Jūs esate Svečias
Vardas:
Slaptažodis:

Aptarkite svetainę


Reklama


IEŠKO!


„Tribūnoje” pasakoja


Nuorodos

Skydeliai

image

image

image



Creative Commons License