Pateikiu ištrauką iš kunigo Justino Lelešiaus–Grafo partizaniško dienoraščio, kurioje pasakojama apie Pilviškių valsčiaus stribų sunaikinimą.
Justinas Lelešius –Grafas (buv. Krivaitis), g. 1917m. Navasadų km., Igliškėlių valsč., Marijampolės apskr. 1943m. baigė Vilkaviškio kunigų seminariją ir buvo paskirtas vikaru į Vištytį, po to į Klampučius. 1945m. paskirtas į Vilkaviškio apskr. Alvito valsč. Lankeliškių parapiją. 1945m. pabaigoje buvo suimtas ir verbuojamas dirbti saugumui informatoriumi, slapyvardžiu Kiškis. Paleistas išėjo į partizanus. 1946m. kovo ld. buvo paskirtas Tauro apygardos kapelionu. Žuvo, Birutės rinktinės štabo viršininkui St.Jakštavičiui-Katinui išdavus, Birutės rinkt, štabo bunkeryje Veiverių km. 1947 09 24 kartu su kitais penkiais štabo pareigūnais bei partizanais. 1950 08 07 apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (LKKr.) (po mirties).
Visą „Partizano Grafo dienoraštį" galima perskaityti svetainėje Visokybės.com.
Nuo 1972 kovo 19 dienos iki 1989 metų Lietuvoje buvo leidžiamas pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Kroniką leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui" artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.
Leidinyje nekartą buvo minimi ir Pilviškiai. Tai mane labai sudomino. Manau, kad sudomintų ir svetainės lankytojus, todėl kiek galėdamas iš „Kronikos" parankiojau ištraukų ir pateikiu jas susipažinimui.
Naršydamas internete užtikau įdomią nuotrauką. Turbūt daugelis atpažinote, kad tai - Pilviškių geležinkelio stotis. Tik ši kažkokia keista, be langų. Be langų, nes ši nuotrauka daryta Pirmojo pasaulinio karo metu. Matosi, kad stoties pastatas sudegęs. Ant perono kraiposi vokiečių kariai, o ir pats peronas - medinis. Kelintais metais fotografuota neaišku. Nuotrauką radau Rusijos geležinkelio mylėtojų portale "Parovoz IS".
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia stovi Pilviškių miestelyje, prie Pilvės ir Šešupės santakos.
Istorija
Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1685 m. Apie 1756 m. perstatyta. 1758 m. įkurta parapija. 1759 m. paskirti sklypai bažnyčiai, kapinėms, vargonininkui, bažnyčios tarnams. 1777 m. minima parapinė mokykla. Klebonas Tomas Dabrila (1818–1869) 1863 m. apkaltintas valdžiai nepalankaus pamokslo sakymu ir nuteistas kalėti. Klebonas Motiejus Oleka su parapijiečiais 1872–1874 m. bažnyčią padidino, pristatė Šonines koplyčias. Bažnyčią 1884 m. konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas. XX a. pradžioje susibūrė Gyvojo rožančiaus brolija.
Istorinės medžiagos apie Pilviškius kol kas randu nedaug. Bet štai aptikau gana įdomų dokumentą, kuris vadinasi: „Pilviškių miestiečių skundas teismui dėl seniūno ir kitų valdžios atstovų daromų jiems neteisėtumų“.
Pasirodo, kažkada Pilviškių miestiečiams trūko kantrybė, ir jie nusprendė „padėti į vietą“ savo valdžią - paduoti į teismą „kilmingąjį seniūną“ ir jo parankinius. Matyt jau galutinai įsiėdė.
Bet kaip jiems ta kova baigėsi, kol kas istorija nerašo... Manau, kad valdžia ir toliau Pilviškių miestiečius „laikė kalėjimuose, kėlė bylas ir lupo prie žaginių”.
Pilvišok - taip miestelį vadino žydai - yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur Pilvė įteka į Šešupę, šalia geležinkelio Sankt Peterburgas-Berlynas. 16 amžiuje jau buvo kaimelis su tokiu pavadinimu.
1792 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Iki 1795 Pilviškiai buvo lenkų-lietuvių Karalystėje, tačiau po trečiojo Lenkijos pasidalinimo tarp trijų supergalingųjų to laiko valstybių - Rusijos, Prūsijos ir Austrijos - dalis Lietuvos atiteko rusams, dalis prūsams. Kraštas kairėje Nemuno pusėje, įskaitant Pilviškius, buvo perduotas Prūsijai, ir šis miestas, tada pavadintas Pilwischken, buvo Prūsijos valdomas nuo 1795 iki 1807, tuo metu jame buvo apskrities centras.
Juozas Rimša (1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio raj.) – 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat) – knygnešys, visuomenės veikėjas. Skulptoriaus Petro Rimšos brolis.
1884–1888 m. mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, po to – Pilviškiuose pas knygnešį Pauliukevičių mokėsi knygų įrišimo amato. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Rinko „Ūkininko“, „Varpo“ prenumeratas, pats platino lietuvišką spaudą. Dažniausiai pats vykdavo į Tilžę, kartais iš Kybartų nugabendavo į Vilkaviškį, arba platino Pilviškių apylinkėse. Buvo vienas aktyviausių „Sietyno“ draugijos narių.
Partizaninio karo antrasis laikotarpis truko 1946–1948 m. Lietuvoje buvo sutelktos didelės antipartizaninės specialiosios paskirties kariuomenės pajėgos – apie 15 tūkstančių karių. Partizanų organizacijos pakeitė, savo veiklos taktiką (t. y. pradėjo veikti po 5–20 ginkluotų žmonių grupėmis, slapstytis – tik gerai užmaskuotuose požeminiuose bunkeriuose, pradėjo vengti atvirų mūšių, rengė staigius antpuolius ir greitai atsitraukdavo, puolė bet kokio rango okupacinės valdžios pareigūnus, kurie pasirodydavo jų veikimo teritorijose). 1947 m. Lietuvoje įvyko 717 mūšių su MGB kariuomene.
1965 m. „Pilviškiuose karčiama...“ Kas nori susidaryti prieš pusę amžiaus pakelėse ir miesteliuose buvusių karčiamų vaizdą, tegul užeina į Pilviškių valgyklą. Kuklus užrašas „Valgykla“ čia visai neatitinka savo paskirties. Valgių asortimentas mažas. Sekmadienio popietę užsukus su mokinių turistų grupe iš virtuvės patiekalų galėjo pasiūlyti tik keptą dešrą ir kisielių. Todėl (ir ne vien todėl) čia buvo susirinkę tik stiklelio mėgėjai. Valgykloje buvo pilna dūmų, ant grindų mėtėsi nuorūkos, degtukų, cigarečių dėžutės, maisto trupiniai. Vieni pilviškiečiai knapsėjo nosimis, vapėjo šlykščius žodžius, kiti ginčijosi, o treti mėgino traukti dainą.
Juozas Rimša (1875 m. rugpjūčio 24 d. Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio raj.) – 1970 m. gruodžio 24 d. ten pat) – knygnešys, visuomenės veikėjas. Skulptoriaus Petro Rimšos brolis.